Liepos viduryje, 15-17 dienomis, Latvijoje šalia Rygos vyko jau trečiosios Pabaltijo spininingavimo taurės varžybos. Po praėjusiais metais vykusių varginančių trijų etapų , buvo nuspręsta jas toliau rengti vieną savaitgalį, kasmet vis kitoje šalyje. Šiemet organizatorių garbė atiteko broliukams latviams. Dalyvavo 4 lietuvių, 4 latvių, 3 estų ir viena spiningautojų komanda iš Kaliningrado. Toliau viską rašau daugiau mažiau neoficialiu tonu, bet žodis žodin taip, kaip buvo ištikrųjų. Penktadienį per treniruotę tiek mano su Martynu, tiek ir Darius su Gedu niekur negalėjom rasti bent kiek padoresnių ir padoriau kimbančių ešerių. Tikrinom didžiojo Baltežerio ir sėklius ir šlaitus, ir lieptus ir pažolynus ir nieko. Na ne visai nieko, bet vienas kitas ešeriukas užkibdavo. Gale dienos su Martynu preliminariai suskaičiavom, kad per abu pagavom gal dešimt Lietuvoje įskaitinių ešerių, ir dar kelis neįskaitinius. Latvijoj, visi įskaitiniai. Išvada po treniruotės buvo aiški, ešeriai arba nekimba arba mes jų nesugebam rasti. Kokie šansai stebuklingai juos surasti per varžybas, klausėme savęs. Ir turėjome atsakymą. Šansų mažai. Ką daryti, sprendėm. Reikia gaudyti dideles žuvis. Lydekas, galvojom. Tačiau buvo vienas bet. Dar per treniruotę su Dariaus ir Gedo ekipažu susitikome prie Batežerio ištakų link Kišezers. Tenai jau beveik kanale, bet dar ežere yra nemenka duobelė. Taigi sustoję ten, stebėjome, kaip Darius ištraukė porą neįskaitinių starkiukų, turėjo keletą kibimų, o ir mums su Martynu kažkas porą sykių nelydekiškai timptelėjo guminukus. Paskui Darius dar pasakojo, kažką rimtesnio palaikęs, bet iki valties neatsivedęs. Kuršėniškis Žilvinas, iš dar vienos Lietuvių komandos, irgi pasakojo ten pat turėjęs rimtą kibimą, bet žuvies neištraukęs. Ir taip pasakojo, kad toje vietoje, starkis neretas laimikis. Taigi išvadų formavimosi kryptį manau numanote.Šeštadienio turas prasidėjo penktą ryto. Su Martynu pradedam prie vieno didelio sėkliaus ieškodami lydekų. Kitas mūsų ekipažas Andrius su kitu Martynu visgi renkasi patikimesnį varžybose ešerių gaudymą. Darius su Gedu tiesiu taikymu plaukia ant starkių. Žilvino ekipažas irgi. Visi kiti išsibarsto po ežerą kas sau. Jau pirmu metimu, turiu lydekos grybžtelėjimą, bet lieka tik dantų žymės ant guminuko. Nespėjau net kirsti iš netėtumo. Pusantros valandos neduoda jokio judesio. Ką darom, sprendžiam su Martynu. Plaukiam ant starkių, sutariam. Jei bus vietos, užsiinkaruosim. Atplaukiam, vietos negausiai, bet randam. Šalia latvių, Žilvino, Dariaus ekipažai, dar vieni latviai makaluojasi aplinkui. Užsiinkaruojam, ir pradedam žvejoti. Kalbamės su kitais ekipažais. Latviai turi tris imamus starkius, Darius vieną, Žilvinas nieko. Mėtom gumas į duobę, visi kiti irgi... Per gerą valandą matom, kaip vienas kitas nelegalus starkiokas keliauja į konkurentų (bičiulių) valtis. Mums kol kas nieko, nei "bankes", nei "kliovo". Metimas seka metimą, guma keičia gumą. Šienaujam duobę ir "drožiam". Nieko. Matome, kad Dariui užkimba nemenkas žvėris, Gedas darbuojasi su graibžtu, ir gražuolis starkis atsiduria valtyje. Du pirmi Lietuvos spiningautojai (2010m. Lietuvuvos spiningavimo čempionate 1 ir 2 vietos galutinėje įskaitoje) pateisina savo vardą ir broliškuose vandenyse. Varžybos įpusėję, o jiems jau ramu. 3,5 kg sumoje. Pradedam aiškintis kibimo priežastis, ir geriausiai padeda parsitrauktas Dariaus guminukas, kai susikryžiavo valai duobėje. Matau, kad bičiulis gaudo su ne mažiau kaip 28g galvakabliu, ir melsvai žalsva su blizgučiais guma. Duobė nors ir ne "kaunomarinė", bet starkiams reikia didelio "bum". Operatyvi kadrų kaita vyksta žaibo greitumu, ir panašios spalvos guma lekia vandenin. 30 g sodina ant suolo beviltiškus 18 g. Gal šeštu metimu, išraiškingiausias pasaulyje starkinis "džerkšt" , ir iš mano lūpų savaime veržiasi "turiu". Martynas karštligiškai surinkinėja graibžtą, aš lupu žuvį į viršų. Kelios akimirkos, graibžtas po starkiu ir žuvis atsiduria valtyje. Geras. 2 kg iš akies. Nuotaika kaip mat pasitaiso. Vėliau sulaukėme dar keleto kibimų, atplaukę mūsų komandos nariai Andrius su Martynu paleidžia kažkokį žvėrį neprisitraukę iki valties, latviai pagauna dar vieną imamą, Žilvino ekipažas lydeką, dar atplaukia Vladas su Janu, taip pat kažką ištraukia, galų gale kibimas silsta visiem ir apie valandą iki finišo visi išsiskirsto. Prie duobės lieka tik Janas su Vladu, ir iki paskutinės minutės pagauna dar vieną, bei kaip pasakojo dar pora atitrūko. Apie porą ešerių, kuriuos pagavome per valandą iki pirmojo turo finišo net nepasakosiu. Grįžtame į kranta, sveriame žuvį, pirmi latvių ekipažas su keturiais starkiais ir 3,8 kg, antri Darius ir Gedas su 3,6 kg, treti kiti latviai su 3,5 kg ešerių (!!!), ketvirti mes su Martynu su starkiu ir pora ešeriukų 3,1 kg. Toliau išsirikiuoja dar keli lietuvių ekipažai su svoriais nuo dviejų iki trijų kilogramų. Ešeriai kibo vangiai, ir jei neklystu daugiausiai iš lietuvių pirmąjame ture pagavo šiauliškiai Nerijus su Valdemaru, šiek tiek mažiau Sigitas su Gintu (apie 2kg), apie pusantro kg pagavo Zenonas su Ramūnu ir Martynas su Andrium. Po pirmojo turo mūsų komandos galvoje mezgėsi aiški išvada. Mes su Martynu kiek variklis neša minam į starkinę vietą, Martynas su Andrium bando atkirsti rezultatyviausius su ešeriais latvius nuo jų kozerinės vietos, ir toliau gaudo ešerius. Panaši taktika formavosi ir kitose lietuvių komandose. Vienas ekipažas ant stambiųjų, kitas ant smulkiųjų. Kaip parodė rytdiena, visi pataikėme į dešimtuką. Apie tai ką veikėme visą šeštadienio popietę nepasakosiu. Tiesiog buvo smagu. Daug bendravimo, tarptautinės trijų tautų tinklinio varžybos, pokalbiai iki nakties ir daug bendravimo. Keliamės ketvirtą, startas penktą. Jaučiame, kad iki rezultatyviosios duobės vyks žūtbūtinės lenktynės. Vieta ribota, tad užsiinkaruoti reikia teisingai iš pirmojo karto. Turiu pasakyt, kad akimirką jaučiausi, kaip amerikietiškose Bass pro varžybose. Nors mūsiškėse galingiausias variklis siekė ne daugiau 30 Ag, bet skriejant siauručiu kanalu iš mažesniojo į didesnį Baltežerį, kai tarp valčių likdavo ne daugiau metro dviejų, adrenalino netrūko. Iki vietos nurūkome per geras penkias minutes, ir, dėkojome viešpačiuj, "mūsų" liežuvį užinkaravome pirmieji. Vėliau Darius su Gedu, pasakojo, kaip inkarą metė skriedami maksimaliu 35 km/h greičiu, kad aplenktų kiek anksčiau atpalukusius, bet žioplinėjusius latvius, kurie ieškodami geriausios vietos dar žiūrėjo į echolotą. Antrajį turą atidarė Gedas. Praėjus geroms 15 minučių, jau traukė iš akies 2,5 kg starkį. Geresnės pradžios neįmanoma įsivaizduoti. Prisiminus vakarykščius svorius, jiems buvo galima ramiai pusryčiauti. Mūsų su Martynu mintyse maišėsi pavydas su azartu. Užsiinkaravo beveik ten pat kur ir vakar, ir tiesiog jautėm, kad turi užkibti. Šešiasdešimt šeštasis jausmas šį kartą neapgavo. Traukiant vieną iš mano mėgstamiausių (ačiū Andriau) gumų iš duobės į akmenuotą viršūnę visai netoli valties atakavo žuvis. Kiek patraukęs, suprantu, kad turėtų būti imamas. Graibžtas, kuoka, ir, atleisk Dieve, starkis kibire. Turėtų būti apie "kilą". "Gimme a high five" sakau Martynui, ir metu guminuką į duobę. Kaip maldą kartodamas krepšinio himno žodžius traukiu masalą link savęs ir jau duobės viduryje vėl sulaukiu smūgio. Šį kartą spaudžia daug rimčiau. Neatleisdamas vadžių traukiu žuvį link savęs. Martynas užbaigia savaitgalinę graibžto valdymo pamoką įversdamas pusantro kilogramo gražuolį. Nepraėjo nė valanda po starto, o turime jau pustrečio kilogramo. Iki finišo daugiau nieko nepagavome. Prisimindami vakarykščius "paskutinės minutės" Jano su Vladu starkius duobę šienavom iki galo. Kibimų buvo, bet pakirsti nepavyko. Starkių sekmadienį buvo daug mažiau. Dar po vieną pavyko pagauti rusų ir estų ekipažams. Janas su Vladu įkirto lydeką. Žilvino ekipžas po kelių tuščių valandų išplaukė ešerių. Latviai, išvakarėse prigaudę beveik keturis kg, sekmadienį po kelių tuščių valndų taip pat išplaukė. Kolegos gaudantys ešerius, reguliariai pranešinėjo apie totalią nekibą, tad galima sakyti, paskutinias porą valndų tiesiog laukėme finišo. Čempionišką charakterį pabaigoje pademonstravo Gedas su Dariumi. Pamatę, kad šalia užsiinkaravę latviai pagavo po ešerį, staigiai pakeitė dislokaciją, susirišo sistemas su pavadėliais, ir iki turo pabaigos dar pagavo kelis ešerius pridėdami beveik kg prie savo svorio. Galbūt būtų užtekę ir 2,5 kg sveriančio starkio, bet vyrai nusprendė paimti likimą į savo rankas. Dvylikta dienos. Finišas. Dėl savęs esam ramūs, Darius su Gedu taip pat. Vienintelis klausimas, kaip sugaudė išvakarėse buvę aukštumoje latvių ekipažai. Vieni grįžta su kilogramu, kiti su dviem ešeriais. Mūsiškių ešerinis ekipažas ir molėtiškiai Sigitas su Gintu parveža kiek mažiau nei po kilogramą ešerių, ir vieni ir kiti šiauliečiai kiek daugiau. Geriausiai pasiseka Žilvinui, kuris per paskutinę valandą suradęs dryžuotųjų susibūrimo vietą sugeba su bičiuliu prilupti apie 3 kg. Pietaujam ramiai laukdami apdovanojimų. Pirmas keturias vietas užima keturios lietuvių komandos. Ekipažų įskaitoje pirmi keturi taip pat lietuviai. Mums gerai, o latviai neslepia nusivylimo. Visiškas fiasko namie, ežere, kurį jie pažįsta kaip penkis pirštus. Dar vieni metai, kai lietuviai vėl pademonstruoja čempionišką charakterį tiek komandinėje, tiek ekipažų įskaitoje. Smagu, kad turime ne tik gerus krepšininkus, skanius cepelinus, bet ir spiningautojai kartais pagauna. Sėkmės ir gero kibimo. Galite drasiai valgyti žuvį tarp turų. Emilis Muliuolis
SPORT FISHING WORLD CHAMPIONSHIPS
